Vandenynas miške

Iš dainos žodžių neišimsi. Drugeliai vandenyno gelmėse, tik atvirkščiai. Kažkas pribarstė ikrų ir koralų miške. Visų spalvų. Nors imk ir dėk ant suši. 

Šitas neapetitinis dalykas ant rasto - irgi grybas. Tiksliau gleivūnas. Lietuvoje jų užregistruota per 200 rūšių. Žėk, gal koks ir naujas.

Beje gleivūnai (lot. Myxomycota) – kažkas tarp grybo ir gyvūno. Jų vegetatyvinis kūnas neturi tvirto apvalkalėlio, ir mitybos pobūdis yra kitoks negu tikrųjų grybų. Grybai minta osmotiškai, o gleivūnai – fagotrofiškai. Jų vegetatyvinio kūno – plazmodžio – judėjimas link maisto šaltinio pagal drėgmės ar šviesos gradientą daro juos panašius į paprasčiausius gyvūnus.


Kartais nepalankiose sąlygose plazmodis apsitraukia labai stora kietos konsistencijos luobele ir virsta vadinamąja makrocista, kuri ilgą laiką gali ištverti sausrą, karštį, šaltį, maisto medžiagų trūkumą ir kt.


Po kurio laiko plazmodis pradeda sporifikuoti. Jis peršliaužia į sausesnę, daugiau apšviestą vietą ir suskyla į daugelį sporangių, apsuptų standžiu apvalkalėliu. Jų dydis ir forma įvairių gleivūnų rūšių labai skiriasi. Dažniausiai jos būna apvalios arba ovalios, apatinėje dalyje susiaurėjusios į kotelį, ir siekia vos keletą milimetrų ilgio.


Daugelio gleivūnų rūšių sporangės, susitelkusios grupėmis, sudaro vaisinį kūną, vadinamą etaliu. Etalis paprastai vadinamas vaisiakūniu. Vaisiakūnio (etalio) dydis ir forma tarp įvairių gleivūnų rūšių skiriasi. Dažniausiai jie būna rutuliukų, buožialių, pagalvėlių ir kitokios formos, kaip ir plazmodis, paprastai ryškiai spalvoti. Tokius gleivūnų vaisiakūnius dažnai matome miške: ant kelmų, medžių.


Gleivūnų vaisiakūnį iš paviršiaus dengia kieta luobelė, vadinama peridžiu, kuri neretai būna prisisunkusi kalkių.

Iš čia ir posakis - plėšrus kaip gleivūnas.