Šta taip atrodo miško valdovai šalia erelio. Krankliai sausį gerai prilesa, tada ženijasi ir eina kiaušinių perėt. O kaip gieda, kaip gieda...
Mano
Šta taip atrodo miško valdovai šalia erelio. Krankliai sausį gerai prilesa, tada ženijasi ir eina kiaušinių perėt. O kaip gieda, kaip gieda...
Mano
Lūšis nudaigojo stirną. Liūdna dabar stirnoms - užšalo atititirpęs gilus sniegas ir visas miškas nulaistytas stirnų krauju. Lužinėdama sniego pluta pjauna kojas ir trukdo bėgti. Ne tai, kad lūšiai lengviau. Tik kiaunės su lapėm džiaugias.
O vat atskrido ir paukščiukas palesti. Jūrinis erelis. Didžiausias paukštis Lietuvoj. Yipee.
Turiu pasakyti, kad kameros infraraudona šviesa nesimato stirnoms. Apskritai naktį stirnoms niekas nesimato. Tai va, stirniukas pagalvojo peršokt ir šaką, kurios nėra.
Puriame sniege - purūs gyvūnėliai. Teisybės dėlei - purus gilus sniegas labiausiai nepatinka būtent šiems trumpakojams. Nei lapės nei kiaunės jo nemėgsta ir labiau miegotų namie.
Žiemą kažkaip mėgstą į didesnes gaujas žvėrys burtis. Kas pasakys kiek berniukų, kiek mergaičių?
Čia dar apie lūšies akmenį:
Kadangi pačiam teko prietemoj lakstyt turiu dar ir versiją, kad išsibado tas akis jie į šakas. Nu, kai ant tokio grečio nešiojies naktį. Tai čia kamera mano pašviečia, o kiaunės gi be šviesų.
Visi tie, kurių kojos trumpos, nelabai džiaugias sniegu. Kiekvienas rąstas tampa paguoda.
Magutai prabudo ant rusų Kalėdų. Nu, iš to krašto jie, ko norėt. Nebe tokie putlūs kaip rudenį, bet regis miegas smagiai.
Ne tai, kad tie kurie nemiega labai nuvargę būtų.
Kelmuką dar patikrino ir nuėjo abu vėl į lovą.